Italija yra viena iš seniausiai vynuoges auginančių šalių. Italijos vyno kultūros kilmė glūdi X a. prieš mūsų erą pradžioje... Tuo metu centrinėje Italijoje, dabartiniuose Abrucų, Lacijaus, Toskanos ir Umbrijos regionuose gyvenę etruskai jau vertėsi kultūrine vinininkyste...
Jų kilmė, kaip ir kalba, lieka paslaptimi. Etruskai įsikurdami kūrė unikalią irigacinę sistemą, statė iš akmens, molio, apdirbo žalvarį, geležį ir kitus metalus, buvo puikūs auksakaliai. Statė gerus laivus ir buvo geri jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimaisiais Rytais.
Etruskų moteris, skirtingai nei graikų ar vėliau romėnų, nebuvo atstumta nuo socialinio gyvenimo, ji aktyviai dalyvaudavo banketuose, žaidimuose ir šokiuose, viešumoje. Moteris taip pat užėmė svarbią vietą tarp etruskų aristokratų, nes pastarųjų buvo nedaug ir jie dažnai dalyvaudavo karuose.
Nors etruskų menas, kaip ir kiti vakarų Viduržemio jūros menai, buvo stipriai paveiktas klasikinio ir nuostabaus helenistinio meno, išlaikė unikalių bruožų, nepaprasto natūralizmo. Iš lietos bronzos vaizduojamas asmuo, biustas, dažniausiai nebuvo idealizuojamas. Etruskų tapyboje pageidaujamos spalvos buvo raudona, žalia ir mėlyna, matyt, todėl, kad joms buvo priskirtos religinės konotacijos.
Architektūros srityje jie jau žinojo kaip padaryti pusapvalę arką, pusapvalį skliautą, vadinamą lopšio, tunelio ar statinės skliautu, ir kupolą – elementus, kuriuos, be kita kur, taikė tiltų statyboje...
J. W. Goethes spalvų ratas įsitvirtino 1809-aisiais.... “Jame išskleidžiama idėja, kad žalia ir raudona, oranžinė ir mėlyna, geltona ir violetinė – sukuria tobulą kontrastą. Klee, pridėdamas dar vieną dimensiją, šį apskritimą pavertė į rutulį. Virš visų šių spalvų, anot jo, turėtų būti balta, o apačioje – juoda. Ši sistema, pagal jo mokymą, turėtų apimti visus spalvų aspektus – net atspalvius, sodrumą ir vertę. Klee reikalavo iš savo mokinių, kad šie sukurtų savo pačių spalvines diagramas, į kurias turėtų įeiti ir tai, kaip jie vizualiai pasveria vienos spalvos santykį su kita. Pavyzdžiui, raudona yra sunkesnė spalva negu mėlyna. Nors visada remdavosi mokslu, tačiau, kai kalbėdavo apie spalvas, Klee tapdavo romantiškas. Jis dažnai pasakodavo apie spalvos ryšį su muzika, aiškindamas, kad spalvų kombinacijos (dažnai – kaip muzikinės natos) gali būti harmoningos arba disonuojančios, priklausomai nuo jų sugrupavimo. Kartais savo studentams jis netgi grodavo smuiku.” - nuostabiai reziumuoja Vaiva Lanskoronskytė-Stanienė.
