"Franciacorta" ir "Metodo Classico"

Paskelbė Agnė Bertašiūtė

Lo Sparviere - Metodo Franciacorta

 

Franciacorta gamybai vynuogės nurenkamos ankstyvai, taip išlaikant jų didesnį rūgštingumą, suteikiantį vynui gaivumo pojutį. Šios vynuogės renkamos į žemas dėžes, kurios greitai gabenamos į rūsius, kur iš jų presais minkštai spaudžiamas misas, perpilamas į nerūdijančio plieno talpas, kuriose, pridėjus tinkamų pektolitinių fermentų, išlaikant maždaug 4 °C temperatūrą, jis dekantuojamas nuo 16 iki 24 valandų. Mise esančios kietosios dalelės nusėda į dugną, o vynas išlaiko visus pirminius aromatus. Šis pradinis etapas vadinamas skaidrinimu.

 

Pasibaigus šiam etapui, vynas yra filtruojamas ir temperatūra pakeliama iki bent 16 °C. Pridedamos pasirinktos mielės, taip suaktyvinant alkoholinę fermentaciją, kuri trunka nuo 10 iki 15 dienų, kai pasiekia nuo 9% iki 12%.

 

Asambliažas, taip pat vadinamas „cuvée“, yra meistriškas įvairaus derliaus mišinys, gaminamas pavasarį arba vėlyvą žiemą, taip kad antrąją fermentaciją būtų galima pradėti vos sušvelnėjus orams. Jei asambliažą sudaro ne mažiau kaip 85% to paties derliaus vynuogės, jis nusipelno „millesimato“ pavadinimo, o derliaus metai gali būti nurodyti etiketėje. Kitu atveju metus nurodyti nėra būtina.

 

Išskirtiniais atvejais klasikinis metodas taikomas ir rūšiniam vynui, vieno mažo sklypo vynuogių, vieno derliaus. Apie tai tinkamai pranešama etiketėje.

 

Taip vynas paruošiamas antrąjai fermentacijai, tobulinimui. Daugelis gamybos reglamentų numato nuo 18 iki 33 mėnesių tobulinimo, t.y. brandinimo laiką, o daugelis gamintojų, siekiant sukurti kokybiškai kuo geresnį, sudėtingesnį produktą, pratęsia brandinimo laiką net kelerius metus.

 

Klasikiniui metodui yra būdinga antroji fermentacija buteliuose, pridedant cukraus ir mielių. Mielės cukrų paverčia etilo alkoholiu bei praturtina vyną aromatais ir skoniais, dėl to jų pasirinkimas yra itin svarbus. Klasikinis metodas taip pat vadinamas tradiciniu metodu, arba „champenoise“, kadangi antrosios fermentacijos metu susidarantis anglies dioksidas sulaikomas buteliuose, vynas įgauna tradicinį slėgį, burbuliukų pavidalu. Siekiant patvarių smulkiagrūdžių burbuliukų, procesas turi būti kantrus.

 

Po tam tikro vyno poilsio ant mielių etapo, kai buteliai yra papurtomi, lyg pažadinami, tik kelis kartus, vykdomas „remuage“ etapas. Tuomet buteliai yra įstatomi į specialius stovus, kuriuose laikosi kakleliu žemiau už dugną ir yra nuolatos, periodiškai, pasukami ir pakreipiami, rūsiuose, kuriuose yra pastovi drėgmė ir temperatūra ir nėra vibracijos, triukšmo, šviesos. Šio etapo pabaigoje buteliai bus beveik vertikalioje padėtyje. Dėl kiekvieno butelio nuolatinio periodiško pasukimo ir pakreipimo išsekusių mielių nuosėdos susikaupia ties butelio kakleliu.

 

Paskutinis – tai apdorojimo etapas. Ties butelio kakleliu vynas yra užšaldomas, panardinant butelį į labai žemos temperatūros skystą tirpalą, ir susikaupusias nuosėdas įmanoma pašalinti tuo pat metu kai staigiai nuskrenda butelio dangtelis, dėl perteklinio slėgio poveikio, sukuriamo naudojantis būtent tam sukurta įranga. Tuomet vynas papildomas „liqueur d'expedition“, dozavimo sirupu, kurio receptą kiekvienas gamintojas saugo. Tai lemia putojančio vyno stilių – nuo Doux / Dolce iki Pas Dosé / Dosaggio Zero.

 

Putojantis vynas nedelsiant sandariai vėl uždaromas tradiciniu kamščiu ir metaliniu narveliu, kurie kartu sulaiko butelyje išsilaikiusį slėgį, svyruojantį nuo minimalaus 3 iki didžiausio 6,5 baro.

 

Putojantis vynas puikiai dera su riebumo ir saldumo polinkį turinčiu maistu.

 

Franciacorta vadinti putojančiu vynu būtų neteisinga. Franciacorta yra vynas gaminamas klasikiniu metodu homoniminėje Brešijos provincijos teritorijoje, įgijęs D.O.C.G. pripažinimą. Europos Sąjunga pripažįsta tik trijų itališkų vynų – Asti, Marsala ir būtent Franciacorta – galimybę nurodyti be kitų kvalifikuotų terminų. Galiojanti drausminė nuostata aiškiai draudžia pavadinime ir ženklinant etiketėmis vartoti terminą putojantis vynas, taip kaip istoriškai kalbant apie prancūzišką šampaną. Franciacorta yra Franciacorta.

 

Franciacorta teritorijoje rasta vynuogių sėklų, įrodančių, kad vynmedžiai čia jau buvo sodinami priešistoriniais laikais. Klasikinio laikotarpio autoriai ir IX, X, XI amžių dokumentai liudija apie vynuogininkystės svarbą, nupasakoja vynus malšinančius troškulį, laikomus medinėse statinėse, vienuolynuose, šioje teritorijoje... „Franzacurta“ vietovardis yra kilęs iš lotynų kalbos „francae curtae“, t.y. žemės, neapmokestinamos mokesčiais, ir minimas 1277 m. Brešijos įstatuose. XIV – XV a. čia vynuogininkystė ir visa žemės ūkio veikla stipriai vystėsi.

 

1852 m. traktate apie vynus Gabriele Rosa mini Franciacorta „puikiausius, kilnius ir galantiškus“ vynus... 1961 m. Berlucchi vyndarys Ziliani pagamino pirmuosius 3 000 butelių putojančio vyno Franciacorta teritorijoje taikydamas klasikinį metodą ir pakrikštydamas juos „Pinot di Franciacorta“, kadangi pagrindą sudarė Pinot Blanc vynuogės. Taip pirmą kartą šis geografinis vietovės pavadinimas pasirodė ant vyno etiketės.

 

Nuo 1967 iki 1995 m. pavadinimas Franciacorta taip pat buvo naudojamas šioje teritorijoje gaminamiems raudoniesiems ir baltiesiems D.O.C. vynams apibūdinti. Vėliau šie vynai buvo pervadinti į Terre di Franciacorta, o nuo 2008 m. – Curtefranca.

 

 

(informacija ruošiama)

 


Bendrinti šį įrašą



Naujesnis įrašas →