FRIULIS-VENECIJA DŽIULIJA

Paskelbė Gintautas Bertasius

Gallo šeimos atsidavimas vynuogininkystei prasidėjo daugiau nei prieš šimtą metų, nuo 1900-ųjų pradžios. Nuo 1978 m. „Vie di Romans“ vyninei vadovauja Gianfranco Gallo, kuris, remiantis kruopščia enologine interpretacija, drąsiai ir sistemingai pasirenkant ir pritaikant vynuogininkystės metodus, sukuriant nepakartojamą baltųjų vynų stilių, suteikė „Vie di Romans“ vynams kompetentingą išskirtinumą, pavyzdingą kokybę. Gianfranco Gallo meistriškumas vyno pasaulyje pripažintas nuo jaunystės.

 

„Siekdamas įvaldyti konkrečius kultūrinius veiksnius, žmogus pradeda nuo aplinkos pažinimo. Taip jis atsiduria visą jį supančio centre, atranda save kaip kūrėją, taip pat kaip dalį kažko labai plataus, kas jį pranoksta, išstato jį prieš paslaptį. Tokiu būdu užsimezga dialogas tarp žmogaus ir teritorijos, tampantis beveik simbiotine sąveika, harmonija, kurios dėka bendri rezultatai, vaisiai yra tokie sudėtingi ir unikalūs, nauji, įvairūs.“ – Gianfranco Gallo.

 

Isonzo upės slėnyje esančius vynuogynus Gianfranco Gallo kartu su šeima ir vyninės darbuotojais tvarko kiek įmanoma ekologiškai. Dėl dirvožemio savybių ir klimatinių sąlygų, čia vynuogės noksta lėtai bei nurenkamos vėlyvai. „Vie di Romans“ vynai išleidžiami pardavimui vienais metais vėliau nei įprasta, jie pasižymi intensyvumu, sultingumu, sudėtingais niuansais, vientisu rūgštingumu, sotumu, natūraliai ilgesniu poskoniu. Tai ištvermingų vynuogių vynai, savo konsistencija ir puikia pusiausvyra pelnę prestižinius įvertinimus.

 

Siekiant suprasti vynuogininkystės esmę, būtinas noras pažinti faktorius, kuriais grindžiami organoleptiniai pojūčiai. Kaip teigia Gallo šeima, visada verta pabandyti apibūdinti kintamųjų, kurios sąveikauja vyno gamyboje, visumą. Jų įsitikinimu geriausiai apibūdinantys „Vie di Romans“ darbo rezultatus iš esmės apima tris sritis:

Aplinka – apimanti viską, kas susiję su klimatu ir reljefu;

Vynuogininkystė – visi agronominiai sprendimai, kuriant veiksmingą sistemą;

Žmogus – reprezentuojantis pagrindinį gamybinės grandies elementą.

 

Vadovaujantis šiuo suvokimu ir nuosekliai dirbant „Vie di Romans“ vyninė ilgainiui priskiriama prie prestižinių Italijos vyninių. Istoriniais kelionės į kokybę etapais Gallo šeima laiko sekančius:

 

1978 m. – pirmasis išpilstymas į butelius su etikete;

1982 m. – vynuogininkystės modernizavimo pradžia;

1989 m. – naujo, trijų aukštų, rūsio statyba;

1990 m. – vyninimui vynuogės pradedamos skirstyti pagal jų teritorinę kilmę;

1992 m. – išleidžiamas 90-ųjų derliaus vynas; nuo tol „Vie di Romans“ baltieji vynai visada išleidžiami pardavimui tik praėjus dvejiems metams po derliaus nurinkimo...

 

... 2021 m. :

 

 

„Vie di Romans“

 

Sudėtingos aromatinės puokštės vynų kokybę lemia tiek Gianfranco Gallo patirtis, tiek vietovės tipinės savybės. „Vie di Romans“ asortimente netrūksta ir raudonųjų Pinot Nero ir Merlot, nors dėl dirvožemio sudėties ir klimatinių sąlygų Friuli Isonzo D.O.C. teritorijoje palankiausia auginti Chardonnay, Sauvignon, Pinot Grigio, Friulano vynmedžius... Friuli-Venecija Džiulija regione yra pripažintos keturios D.O.C.G., dvylika D.O.C. ir trys I.G.T. Friuli Isonzo D.O.C. nuoroda atitinka skirtingas baltojo, raudonojo, rosè ir putojančio vyno rūšis.

 

Šiaurėje... Ten, tarp Alpių kalnų ir Adrijos jūros... Friuli-Venecija Džiulija regione vynuogynais užsodinti 23 000 ha, iš kurių 43% kalnuose, 19% kalvose, 38% lygumose. Daugelis vynmedžių čia pradėti sodinti ilgesnį laiką šioje teritorijoje gyvenusių tautų. Teritorijoje įsikūrę romėnai vadino ją „Forum Julii“.

 

Galingos Romos Imperijos laikais kelias, jungiantis du svarbiausius Friuli-Venecija Džiulija regiono miestus, ėjo per Mariano del Friuli gyvenvietę, Gorizijos provincijoje, Friuli-Venecija Džiulija regiono pietryčiuose, netoliese sienos su Slovėnija. Adrijos jūra yra vos 20 km į pietus, o pirmieji Alpių šlaitai – apie 30 km į šiaurę... Čia yra įsikūrusi „Vie di Romans“ vyninė, čia ją sūpuoja 60 hektarų „Vie di Romans“ vynuogynų. Iš vietovės istorinės reikšmės kilo šios vyninės pavadinimas...

 

Mariano del Friuli gyvenvietė pasiekiama per 8 minutes keliaujant automobiliu iš Gorizia miesto, 20 minučių dviračiu, 1 valandą ir 30 minučių pasivaikščiojant... Tai unikalus kraštas, vienijantis skirtingas realijas, kultūras. Jame yra dvi saugomos teritorijos, idealios paukščių daugybės ir laukinių Kamargo veislės žirgų buveinės: Cavanata slėnio ir Isonzo deltos gamtiniai draustiniai. „Vie di Romans“ įsikūrę plačiame šiauriniame Isonzo upės slėnyje, derlingame, įsimintino grožio, garsėjančiame puikiais vynais... Kiek toliau, pasienį primenančiame šiurkščiame ir uolėtame Carso teritorijos kraštovaizdyje, pirmojo pasaulinio karo kovų nugenėtame, ten kur augdavo tvirti ąžuolai, dabar tvirtai stiebiasi pušys. Dalis šių pušynų medienos naudojama Venecijos miesto poliams... Sausuma nuo Venecijos iki Gorizia miesto yra apie 150 km.

 

Pirmą kartą minimas 1001 m., Gorizia miestas priklausė Bavarijos grafams iki 1500 m., kai jį peremė Habsburgų monarchija ir miestas tapo poilsiaviete. Išskirtinai metus, 1508 – 1509 m., jį okupavo Venecija. Napoleono karų metu į Venecijos teritoriją, kuri išliko neutrali, bet kurią ištisai perėjo būsimos Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenė, 1797 m. įsiveržė Napoleonas Bonapartas tiek sausuma, tiek jūra. 1809 – 1813 m. Gorizijos provinciją Napoleonas buvo įtraukęs tarp tuomet Prancūzijai priklausančių Ilyrijos provincijų. Saugomas teritorijas Austrijos-Vengrijos imperija tuomet atgavo ir jose išliko kol 1918 m., pasibaigus pirmąjam pasauliniam karui, jos buvo užkariuotos Italijos. 1945 m. pasibaigus antrąjam pasauliniam karui Gorizia miestas buvo padalintas tarp Italijos ir Slovėnijos, tuo pat metu kai Istrijos pusiasalis buvo padalintas tarp Kroatijos, Slovėnijos ir Italijos.

 

Friuli Isonzo D.O.C. teritorijoje skirtingi vėjai – ir drėgni ir sausi, ir vėsūs ir šilti – susilieja, o tada nukreipia save į skirtingas puses, taip sukurdami klimatą, kuriam būdingi nuolatiniai pokyčiai. Skirtingais metų laikais vyrauja vėsesnis, sausas žemyninis rytų vėjas Bora, arba šiltesnis, drėgnesnis Viduržemio jūros Sirokas (it. Scirocco). Ši teritorija yra ideali vynuogių auginimui iš esmės dėl Bora vėjo, kuris skrieja į rytus nuo plačių, atvirų slėnių Slovėnijos kalnuose link Isonzo plynaukštės. Užtikrindamas dienos temperatūros platų diapazoną ir ilgesnį saulės poveikį, šis vėjas skatina lėtą vynuogių nokimą.

 

Čia vyrauja vidutiniškai lietingi, drėgni, pavasariai, saikingai šilta, sausa, vasara, o ruduo gali būti permainingas. Būtent ruduo, keičiantis orams, lemia, ar metai bus apibūdinami kaip žemyninio-europietiško ar šiaurinio-Viduržemio jūros pobūdžio.

 

2018-ieji auginimo metai bus prisiminti kaip vieni produktyviausių per pastaruosius 20 metų. Palankių oro sąlygų ir kruopštaus vynuogynų tvarkymo dėka vynuogės prinoko nepaprastai tvirtos ir sveikos.

 

2018-ųjų žiema buvo ilga, gana lietinga ir sunki, daugumą dienų minimali temperatūra svyravo apie 0 °C. Skirtingai nei paskutinius du sezonus – 2016 ir 2017 m. –, žiemos šaltasis laikotarpis pasiekė vėlyvai, balandžio 15 d., ir truko maždaug 10 dienų. Vėlesnės atlaidesnės sąlygos, visgi, paskatino beveik vienodą visų vynuogių veislių pumpurų atsivėrimą ir panašiu laiku. Šiuo laikotarpiu temperatūros siekė 28 °C. Pumpurai pradinėse stadijose greitai išsipūsdavo ir todėl, kad požeminio vandens atsargos, išsilaikiusios po lietingos žiemos, buvo gausios.

 

Per pirmuosius du vynmedžių augimo mėnesius, balandį ir gegužę, temperatūra kilo staigiau nei praėjusiais sezonais, o tai reiškė sekantį greitą ir pavyzdingą visų veislių žydėjimą. Ankstyvosios veislės, tokios kaip Chardonnay ir Pinot Grigio, pradėjo žydėti gegužės 30 d., o vėlesnės – Sauvignon Blanc, Malvasia Istriana ir Merlot – pasivijo jas vos po 4 dienų, birželio 4 d.

 

Taigi, nors sezonas prasidėjo reikšmingai vėluodamas, šiltos oro sąlygos nuo pumpuravimo iki žydėjimo paspartino sekančius augimo etapus, o pasibaigiant sezonui tie etapai iš tikrųjų įvyko net šiek tiek per anksti. Birželio ir liepos mėnesiais temperatūra siekė istorinius vidurkius, tačiau ištisą savaitę baigiantis liepai ir prasidedant rugpjūčiui šiluma smarkiai viršijo 35 °C. Praėjus priepoliui, temperatūra sugrįžo į sezoninius vidurkius.

 

Šiuo augimo sezono laikotarpiu buvo mažai kritulių, 27% mažiau nei istoriškai – vidutiniškai 670 mm. Mažiausiai lietaus iškrito rugsėjį, o liepos ir rugpjūčio mėn. pasiektas sezoninis vidurkis. Dėl didelio vandens garavimo ir susijusios įtampos, dirvožemį buvo būtina kruopščiai drėkinti.

 

Sauvignon Blanc, Pinot Grigio ir kitų anksti sunokusių vynuogių derliaus nuėmimas prasidėjo paskutinį rugpjūčio trečdalį ir dėl optimalių oro sąlygų labai ramiai tęsėsi visą rugsėjį nurenkant kitas vynuoges.

 

2018 m. pasėliai buvo vieni labiausiai įpareigojančių per pastarąjį dešimtmetį. Šiam rezultatui įtakojo įvairūs veiksniai, veikiantys tuo pačiu metu, pavyzdžiui, didelis pumpurų derlingumas, ideali šiluma ir krituliai, išskirtinai didelis vaisių kiekis, didesnis nei vidutinis uogų svoris ir efektyvesnė fotosintezė. Dėl šių veiksnių susiklosčiusi situacija privertė kai kuriuose vynuogynuose griežtai retinti klasterius, taip sumažinant jų kiekį ir svorį. Kai kuriais atvejais klasteriai buvo formuojami pašalinant juos šoniniuose sparnuose ar pernelyg kompaktiškuose ruožuose. Pasėlių kiekiu ir vyno savybėmis 2018-ieji panašūs į 2008-uosius.

 

2019-ieji įsiminė itin permainingomis oro sąlygomis, dėl kurių vynuogių derlius apskritai buvo mažesnis. Pavasarį, kaip įprastai, vynuogių verkimo – ląstelių sulčių nutekėjimo į medienos paviršių – stadija prasidėjo palyginus anksti, kovo 21 d., o kadangi po to nebuvo staigių temperatūros kritimų, ankstyvosios vynuogių veislės supumpuravo dar balandžio pradžioje. Tačiau visas gegužės mėnuo, lietingas ir žvarbių temperatūrų – kai sniegas iškrito iki žemesnių priešalpių aukštumų –, buvo gana nepalankus ūglių vystymuisi, beveik sustabdė lapų augimą, ir gegužės 5, 6 ir 7 dienomis kilo rimta vėlyvo užšalimo rizika – reiškinys, kuris dar niekada nebuvo įvykęs tokiu vėlyvu sezono metu. Šios sąlygos blokavo ūglių augimą ir lėmė šiek tiek nesubalansuotą mitybos ciklą, fotosintezė buvo neveiksminga. Gegužės pabaigoje prasidėjo ankstyvųjų vynuogių – Chardonnnay – žydėjimas, nors oro sąlygos išliko vėsios, drėgnos. Žydėjimui įsibėgėjus, orai pagerėjo ir beveik pasiekė vasaros temperatūras, kas buvo ypač palanku vėliau nokstančioms Friulano, Malvasia Istriana ir Merlot, tačiau Chardonnay, Sauvignon Blanc, Pinot Grigio ir Pinot Nero klasteriai išliko trapūs. Birželio mėnesį vyravo gražus oras, mėnesio viduryje net buvo gana karšta ir sausa, tad vynmedžių baldakimų pigmentacija vystėsi puikiai ir jie puikiai brendo, o tai yra vienodai reikšmingų šaknies funkcionavimo ir fotosintezės aktyvumo požymis. Vaisiai 1 – 2 savaites, nežymiai, atsiliko nuo įprastos normos. 36 – 38 °C temperatūra buvo daug aukštesnė už istorinius vidurkius, todėl pradėjo reikštis tam tikras šiluminis stresas. Temperatūra krito liepos pirmoje pusėje, ypač antrą savaitę, kai kelios gana silpnos liūtys atgaivino orą. Vienas dėmesio vertas epizodas buvo liepos 13 d. kruša, kuri pakenkė kai kurių vynuogynų baldakimams. Šiam įvykiui sekė intensyvi saulė ir puikūs dienos – nakties temperatūros skirtumai, 16 – 33 °C, nors bendras vystymasis šiuo metu atsiliko maždaug 10 dienų, palyginti su pastaraisiais metais. Šio lemtingai sauso, saulėto laikotarpio dėka krušos sukeltos žaizdos uogose gražiai pasveiko, o dėl ankstesnių sąlygų nukentėjusių vynmedžių baldakimų viršunėse atsirado nauji lapai. Puikus oras tęsėsi iki rugpjūčio, net jei buvo itin sausa. Nors šiuo pastaruoju palankiu laikotarpiu buvo užfiksuotas tam tikras vėlavimas vystymosi cikle, bendras vynmedžių augimo ir pasėlių vystymosi ciklas buvo tik 9 dienomis ilgesnis nei vidutiniškai ir net 12 dienų ankstesnis nei 2018 m. sezonas.

 

Šaltas, lietingas pavasaris ir karšta, sausa vasara bei krušos epizodas buvo pagrindiniai veiksniai, nulėmę mažesnį derlių 2019 metais. Dėl nuostabaus oro rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį vynuogėse rastas subalansuotas rūgščių, cukraus ir aromato pirmtakų balansas. Nors nokimo procesas buvo gana lėtas, besitęsiantis gražus oras padėjo gerai subręsti net raudonųjų veislių polifenoliams.

 

Dėl mikroklimatinių sąlygų ir dirvožemių pobūdžio kiekvienas atskiras vynuogynas išlaiko išskirtinį charakterį. „Vie di Romans“ laiko šias savybes vertingu paveldu, kadangi būtent jomis išreikškiami kiekvienos vynuogių veislės konkretūs bruožai ir tie sudėtingi jutiminiai niuansai, kurie atsiranda dėl tikslių ir nepakartojamų aplinkos savybių sąveikos. Kadangi „Vie di Romans“ tikslas yra gaminti vynus, perteikiančius šį kompleksiškumą, ant etiketės jie nurodo ir vynuogių veislių, ir vynuogynų pavadinimus.

 

„Vie di Romans“, „Ciampagnis“, „Dessimis“, „Piere“, „Vieris“, „Dis Cumieris“ ir kiti jų vynai įkūnija juslinę vynuogių kilmės kvintesenciją, kiekvienos jų taip gerai atpažįstamą ir nuoseklų istorinį pobūdį. Vynuogynams jie suteikė pavadinimus, susietus su vietinių žemių tyrimų žemėlapiais ir tradiciniais vietovardžiais.

 

Šios vietovės pradėjo formuotis Pleistoceno – keturių ledynmečių – epochoje. Jos metu įvykę klimato svyravimai – kiekvieną ledynmetį nuo vėlesnio skyrė santykinai šiltas intervalas – sukėlė reikšmingas ledynų formavimosi ir tirpimo fazes. Manoma, kad ledynmečių periodus sąlygojo saulės dėmės arba dulkių debesys tarp saulės ir žemės, kurie trukdė saulės spinduliavimui...

 

Pirmasis šaltasis etapas, žinomas kaip Günz, prasidėjo prieš 1 200 000 metų ir truko 500 000 metų. Jam sekė 50 000 metų šiltas, drėgnas laikotarpis, kuris paskatino pusiaujo florą ir fauną. Antrasis ledynmečių etapas, vadinamas Mindel, kuris įvyko prieš 650 000 – 300 000 metų, buvo šalčiausias iš keturių. Jam sekė šiltasis 50 000 metų laikotarpis, prieš trečiąjį ledynmečių etapą Rissą, kuris įvyko prieš 250 000 – 120 000 metų, o po to sekė dar vienas šiltas 40 000 metų intervalas. Würm, ketvirtasis ir paskutinis ledynmečių etapas, įvyko prieš 80 000 – 10 000 metų. Ledynams tirpstant, vandenys liejosi į slėnius, nusitempdami kartu milžiniškus kiekius materijos – įvariausių medžiagų, erodavusių nuo Alpių. Taip susiformavo aliuviniai slėniai.

 

Smaragdinės spalvos Isonzo upės slėnis, pasviręs vidutiniškai 0,5 laipsnių kampu į pietvakarius, pildėsi nuosekliai, įvairiais laikotarpiais. Pasibaigus Würm ledynmečių etapui ir prasidėjus Holoceno epochai, vandens srautas prasmingai mažėjo, išsišakodamas į sraunias upes, ir tuomet atsiskleidė aliuvinis slėnis, pradėjo vystytis šių dienų dirvožemis.

 

Vietoje susiformavęs dirvožemis vadinamas autochtoniniu. „Vie di Romans“ vynuogynai pasodinti būtent ant tokio. Kai autochtoninis dirvožemis, gabenamas vandens, nusėda kitur, jis vadinamas alochtoniniu. Tuomet upių, ežerų, jūrų krantuose, sumažėjus vandens srauto greičiui, kaupiasi molio, dumblo, smėlio ir žvirgždo nuosėdos, atgabentos nuo moraininių kalvų. Toks dirvožemis yra tankus, sunkus, tolygus ir be stratifikacijos, derlingas ir pajėgiai sulaikantis vandenį. Moraininių kalvų nuosėdos pamažu padengia siaurą, Eoceno epochos metu susiformavusį, žemės paviršių... Tokiu būdu autochtoninis „Vie di Romans“ vynuogynų dirvožemis ir toliau formuojasi, kinta. Naujas, atsirandantis dėl šių vietinių pokyčių, yra laikomas vertingiausiu. Abejais atvejais yra taikomi skirtingi vyninimo metodai.

 

Pedogenezė – dirvožemio susidarymas – yra pirminės uolienos geologinio kitimo procesas, kuris prasideda įvykus dideliems šiluminiams svyravimams, kurie uolieną, susidarančią iš įvairių mineralų sluoksnių, įtrūkia ir taip atveria lietaus vandeniui. Kiekvienas uolėtas substratas laikui bėgant pasiekia santykinai stabilią pusiausvyrą su išorine aplinka, laipsniškai vykstant gilioms cheminėms-fizinėms modifikacijoms. Anglies rūgšties kiekis vandenyje padeda mineraluose esančiam kalcio karbonatui tirpti. Taip prasideda cheminis uolienos susiskaidymas. Kai uolos nukalkėja, jos susilpnėja ir pradeda atsiskirti mineraliniai elementai, būtini pirmiesiems dirvožemio kolonizatoriams – samanoms ir kerpėms. Šie augaliniai organizmai, gamindami tam tikrus fermentus, taip pat sugeba biologiškai skaidyti mineralus, kad galėtų išgauti elementus, reikalingus savo biomasei sukurti.

 

Natūralus tokių augalų biologinis ciklas lemia plono organinio sluoksnio susidarymą, kuris savo ruožtu leidžia dirvožemiui priimti augalus, kurių mitybos poreikiai yra didesni. Taigi, kartu veikiant visiems šiems aprašytiems reiškiniams, pirminiai mineralai giliai keičiasi ir susidaro organinis komponentas, kuris sudaro prielaidą dirvožemio derlingumui ir atspindi kiekvieno dirvožemio derlingumo pagrindą.

 

Tūkstantmečių bėgyje, ilgų subtiliausių pokyčių ciklų metu, įvairūs dirvožemio elementai slenka žemyn nuo paviršiaus, todėl dirvožemis pamažu įvairėja į skirtingus sluoksnius ir horizontus.

 

Šiek tiek supaprastinant, dirvožemio profilyje galima išskirti tris atskirus horizontus:

- Pirmasis, esantis arčiausiai paviršiaus, vadinamas eluviniu. Jis turtingiausias organinėmis medžiagomis ir pasižymi didžiausiu biologiniu aktyvumu. Tamsesnės spalvos molio masė, susidaranti dėl silikatų skilimo, maišyta su sunkiu skalūnu, kuris gali sudaryti 50% dirvožemio tūrio. Pralaidesnis vandeniui, todėl kalcio karbonatai nusėda į žemesnius sluoksnius. 

- Antrasis horizontas vadinamas iluvialiniu. Jame kaupiasi karbonatai, taip pat tam tikri katijonai, tokie kaip geležis, aliuminis ir kiti smulkūs elementai, susidarę iš pirminės uolienos.

- Giliausias sluoksnis, vadinamas pedogenetiniu substratu, susideda iš dar nesuirusios uolienos, t.y. tos pačios medžiagos, kuri yra paviršiuje, tik prieš skilimo procesą.

 

Dirvožemio profilio pokyčių procesas nuolat tęsiasi, formuojasi vis didesnis molio kiekis, jo spalva darosi tamsesnė, jame kaupiasi organinės medžiagos. Jis tampa vis smulkesnės struktūros, turinčios tik tokių kietų, pastovesnių mineralinių kompleksų, kaip granitai ir kvarcai.

 

Ši lėta dirvožemio raida, vadinama feritizacija, tęsis tūkstančius metų, iki kol nauji orogenetiniai judesiai modifikuos žemės plutą arba nauji ledynai padengs žemės paviršių naujais uolingų medžiagų sluoksniais nusileidžiančiais iš Alpių.

 

Vynmedžai, net sugebėdami prisitaikyti prie skirtingų vietovių, yra vieni jautriausių augalų pedoklimatiniams pokyčiams, fiziologiškai reaguojančių net į mažiausias variacijas. Toks individualumas užtikrina tai, kad žmogaus sukuriamas vynas yra natūraliai neatsiejamas nuo jo sukūrusios žemės, tad pagrįstai laikomas savaime unikaliu ir napakartojamu gamtos paveldu.

 

Atidi „Vie di Romans“ vynuogynų plėtra vykdoma vadovaujantis 1982 m. pradėtu atnaujinimo planu, auginant skirtingas vynuogių veisles atskirai, taip išsaugant jų kilmės šaltinio grynumą. Gianfranco Gallo šeima prižiūri pačių išaugintus vynuogynus. Bekompromisės kokybės siekis skatina kiekvieną sprendimą. Tuo grindžiamas tankus sodinimas, negausaus derlingumo palaikymas, kruopštus baldakimų tvarkymas ir kitos vynuogininkystės praktikos. Vis dėlto kokybė, kurios ieškoma, nėra tik standartinių procedūrų taikymo rezultatas. Tai greičiau kiekvienam vynuogynui reikalingo unikalaus augimo balanso atradimas. Įgyta patirtis leidžia „Vie di Romans“ vyninei pritaikyti naujas vyninimo praktikas, kurios ją nuolat lyg pastumia link naujų kokybės standartų.

 

 

„Vie di Romans“


Bendrinti šį įrašą



← Senesnis įrašas Naujesnis įrašas →