"Vie di Romans" VYNUOGYNAI

Paskelbė Gintautas Bertasius

Šešiasdešimt hektarų „Vie di Romans“ vynuogynų yra pasodinti Mariano del Friuli gyvenvietėje, esančioje Friuli Isonzo D.O.C. teritorijoje, rytiniame šiaurės Italijos Friuli-Venecija Džiulija regione, netoliese sienos su Slovėnija. Adrijos jūra yra vos 20 km į pietus, o pirmieji Alpių šlaitai – apie 30 km į šiaurę. „Vie di Romans“ įsikūrę plačiame šiauriniame Isonzo upės slėnyje.

 

Vie di Romans - vigneti

 

Šioje teritorijoje skirtingi vėjai – ir drėgni ir sausi, ir vėsūs ir šilti – susilieja, o tada nukreipia save į skirtingas puses, taip sukurdami klimatą, kuriam būdingi nuolatiniai pokyčiai. Skirtingais metų laikais vyrauja vėsesnis, sausas žemyninis rytų vėjas Bora, arba šiltesnis, drėgnesnis Viduržemio jūros Sirokas (it. Scirocco). Ši teritorija yra ideali vynuogių auginimui iš esmės dėl Bora vėjo, kuris skrieja į rytus nuo plačių, atvirų slėnių Slovėnijos kalnuose link Isonzo plynaukštės. Užtikrindamas dienos temperatūros platų diapazoną ir ilgesnį saulės poveikį, šis vėjas skatina lėtą vynuogių nokimą.

 

Čia vyrauja vidutiniškai lietingi ir drėgni pavasariai, saikingai šilta ir sausa vasara, o ruduo gali būti permainingas. Būtent ruduo, keičiantis orams, lemia, ar metai bus apibūdinami kaip žemyninio-europietiško ar šiaurinio-Viduržemio jūros pobūdžio.

 

Šios vietovės pradėjo formuotis Pleistoceno – keturių ledynmečių – epochoje. Jos metu įvykę klimato svyravimai – kiekvieną ledynmetį nuo vėlesnio skyrė santykinai šiltas intervalas – sukėlė reikšmingas ledynų formavimosi ir tirpimo fazes. Manoma, kad ledynmečių periodus sąlygojo saulės dėmės arba dulkių debesys tarp saulės ir žemės, kurie trukdė saulės spinduliavimui...

 

Pirmasis šaltasis etapas, žinomas kaip Günz, prasidėjo prieš 1 200 000 metų ir truko 500 000 metų. Jam sekė 50 000 metų šiltas, drėgnas laikotarpis, kuris paskatino pusiaujo florą ir fauną. Antrasis ledynmečių etapas, vadinamas Mindel, kuris įvyko prieš 650 000 – 300 000 metų, buvo šalčiausias iš keturių. Jam sekė šiltasis 50 000 metų laikotarpis, prieš trečiąjį ledynmečių etapą Rissą, kuris įvyko prieš 250 000 – 120 000 metų, o po to sekė dar vienas šiltas 40 000 metų intervalas. Würm, ketvirtasis ir paskutinis ledynmečių etapas, įvyko prieš 80 000 – 10 000 metų. Ledynams tirpstant, vandenys liejosi į slėnius, nusitempdami kartu milžiniškus kiekius materijos – įvariausių medžiagų, erodavusių nuo Alpių. Taip susiformavo aliuviniai slėniai.

 

Smaragdinės spalvos Isonzo upės slėnis, pasviręs vidutiniškai 0,5 laipsnių kampu į pietvakarius, pildėsi nuosekliai, įvairiais laikotarpiais. Pasibaigus Würm ledynmečių etapui ir prasidėjus Holoceno epochai, vandens srautas prasmingai mažėjo, išsišakodamas į sraunias upes, ir tuomet atsiskleidė aliuvinis slėnis, pradėjo vystytis šių dienų dirvožemis.

 

Vietoje susiformavęs dirvožemis vadinamas autochtoniniu. „Vie di Romans“ vynuogynai pasodinti būtent ant tokio. Kai autochtoninis dirvožemis, gabenamas vandens, nusėda kitur, jis vadinamas alochtoniniu. Tuomet upių, ežerų, jūrų krantuose, sumažėjus vandens srauto greičiui, kaupiasi molio, dumblo, smėlio ir žvirgždo nuosėdos, atgabentos nuo moraininių kalvų. Toks dirvožemis yra tankus, sunkus, tolygus ir be stratifikacijos, derlingas ir pajėgiai sulaikantis vandenį. Moraininių kalvų nuosėdos pamažu padengia siaurą, Eoceno epochos metu susiformavusį, žemės paviršių... Tokiu būdu autochtoninis „Vie di Romans“ vynuogynų dirvožemis ir toliau formuojasi, kinta. Naujas, atsirandantis dėl šių vietinių pokyčių, yra laikomas vertingiausiu. Abejais atvejais yra taikomi skirtingi vyninimo metodai.

 

Pedogenezė – dirvožemio susidarymas – yra pirminės uolienos geologinio kitimo procesas, kuris prasideda įvykus dideliems šiluminiams svyravimams, kurie uolieną, susidarančią iš įvairių mineralų sluoksnių, įtrūkia ir taip atveria lietaus vandeniui. Kiekvienas uolėtas substratas laikui bėgant pasiekia santykinai stabilią pusiausvyrą su išorine aplinka, laipsniškai vykstant gilioms cheminėms-fizinėms modifikacijoms. Anglies rūgšties kiekis vandenyje padeda mineraluose esančiam kalcio karbonatui tirpti. Taip prasideda cheminis uolienos susiskaidymas. Kai uolos nukalkėja, jos susilpnėja ir pradeda atsiskirti mineraliniai elementai, būtini pirmiesiems dirvožemio kolonizatoriams – samanoms ir kerpėms. Šie augaliniai organizmai, gamindami tam tikrus fermentus, taip pat sugeba biologiškai skaidyti mineralus, kad galėtų išgauti elementus, reikalingus savo biomasei sukurti.

 

Natūralus tokių augalų biologinis ciklas lemia plono organinio sluoksnio susidarymą, kuris savo ruožtu leidžia dirvožemiui priimti augalus, kurių mitybos poreikiai yra didesni. Taigi, kartu veikiant visiems šiems aprašytiems reiškiniams, pirminiai mineralai giliai keičiasi ir susidaro organinis komponentas, kuris sudaro prielaidą dirvožemio derlingumui ir atspindi kiekvieno dirvožemio derlingumo pagrindą.

 

Tūkstantmečių bėgyje, ilgų subtiliausių pokyčių ciklų metu, įvairūs dirvožemio elementai slenka žemyn nuo paviršiaus, todėl dirvožemis pamažu įvairėja į skirtingus sluoksnius ir horizontus.

 

Šiek tiek supaprastinant, dirvožemio profilyje galima išskirti tris atskirus horizontus:

- Pirmasis, esantis arčiausiai paviršiaus, vadinamas eluviniu. Jis turtingiausias organinėmis medžiagomis ir pasižymi didžiausiu biologiniu aktyvumu. Tamsesnės spalvos molio masė, susidaranti dėl silikatų skilimo, maišyta su sunkiu skalūnu, kuris gali sudaryti 50% dirvožemio tūrio. Pralaidesnis vandeniui, todėl kalcio karbonatai nusėda į žemesnius sluoksnius. 

- Antrasis horizontas vadinamas iluvialiniu. Jame kaupiasi karbonatai, taip pat tam tikri katijonai, tokie kaip geležis, aliuminis ir kiti smulkūs elementai, susidarę iš pirminės uolienos.

- Giliausias sluoksnis, vadinamas pedogenetiniu substratu, susideda iš dar nesuirusios uolienos, t.y. tos pačios medžiagos, kuri yra paviršiuje, tik prieš skilimo procesą.

 

Dirvožemio profilio pokyčių procesas nuolat tęsiasi, formuojasi vis didesnis molio kiekis, jo spalva darosi tamsesnė, jame kaupiasi organinės medžiagos. Jis tampa vis smulkesnės struktūros, turinčios tik tokių kietų, pastovesnių mineralinių kompleksų, kaip granitai ir kvarcai.

 

Ši lėta dirvožemio raida, vadinama feritizacija, tęsis tūkstančius metų, iki kol nauji orogenetiniai judesiai modifikuos žemės plutą arba nauji ledynai padengs žemės paviršių naujais uolingų medžiagų sluoksniais nusileidžiančiais iš Alpių.

 

Vynmedžai, net sugebėdami prisitaikyti prie skirtingų auginimo vietovių, yra vieni jautriausių augalų pedoklimatiniams pokyčiams, fiziologiškai reaguojančių net į mažiausias variacijas. Toks individualumas užtikrina tai, kad žmogaus sukuriamas vynas yra natūraliai neatsiejamas nuo jo sukūrusios žemės, tad pagrįstai laikomas savaime unikaliu ir napakartojamu gamtos paveldu.

 

Atidi „Vie di Romans“ vynuogynų plėtra vykdoma vadovaujantis 1982 m. pradėtu atnaujinimo planu. Bekompromisės kokybės siekis skatina kiekvieną sprendimą. Tuo grindžiamas tankus sodinimas, mažo derliaus palaikymas, kruopštus baldakimų tvarkymas ir kitos vynuogininkystės praktikos. Vis dėlto kokybė, kurios ieškoma, nėra tik standartinių procedūrų taikymo rezultatas. Tai greičiau kiekvienam vynuogynui reikalingo unikalaus augimo balanso atradimas. „Vie di Romans“ augina skirtingas vynuogių veisles atskirai, taip išsaugant jų kilmės šaltinio grynumą. Patirtis, kurią „Vie di Romans“ įgyja šioje srityje, kruopščiai stebint, leidžia tyrinėti ir pritaikyti naujas vyninimo praktikas, kurios nuolat lyg pastumia link naujų kokybės standartų.

 

Dėl mikroklimatinių sąlygų ir dirvožemio pobūdžio kiekvienas atskiras vynuogynas turi savo išskirtinį charakterį. „Vie di Romans“ laiko šias savybes vertingu paveldu, nes jomis išreikškiami kiekvienos vynuogių veislės konkretūs bruožai ir tie sudėtingi jutiminiai niuansai, kurie atsiranda dėl tikslių ir nepakartojamų aplinkos savybių sąveikos.

 

Kadangi „Vie di Romans“ tikslas yra gaminti vynus, kurie perteikia šį kompleksiškumą, ant vyno etiketės jie nurodo ir vynuogių veislę, ir vynuogyno pavadinimą. Vynuogynams jie suteikė pavadinimus, susietus su vietinių žemių tyrimų žemėlapiais ir tradiciniais vietovardžiais.


Bendrinti šį įrašą



Naujesnis įrašas →