„Aglianico“ vynuogė

Paskelbė Gintautas Bertasius

Bazilikata - paslaptinga, net mistiška, ir romantiška, ir aistringa, linksma ir svetinga, autentiška vietovė Italijos pietuose visada buvusi itin svarbiu stoties tašku nuo Romos iki Apulijos. Nuo klasikinės eros Bazilikata tapo žmonių ir kultūrų susitikimo vieta keliaujantiems Viduržemio jūra bei kertantiems Apeninų pusiasalį.

 

Bazilikatoje per amžius viešpatavo skirtingos tautos, bet visgi vietinių manoma, kad „aukso amžius“ pasiektas atvykus normanams. 1194 m. paskutinioji Altavilijos palikuonė Costanza vedė Henriką VI iš Hohenstaufeno, taip suteikdama pradžią klestėjimo laikotarpiui. Jų sūnus Frydrichas II buvo apsišvietęs valdovas, besąlygiškai pamilęs Vulture, savo mėgstamiausią atostogų vietą, kur sėmėsi įkvėpimo rankraščiams apie plėšriųjų paukščių medžioklę... Mecenatas, mėgstantis apsupti save poetais, rašytojais, filosofais ir mokslininkais, jis prisidėjo prie italų literatūros gimimo, Sicilijoje įsteigė poetinę mokyklą ir pats kūrė pietų Italijos liaudies kalba. Melfije, tuometinėje kunigaikštystės sostinėje, jis išleido plačiausią ir išsamiausią viduramžių įstatymų kodeksą, kuriame išdėstė valdžios principus, kurie tuometiniame kontekste buvo labai novatoriški, o santykiai su katalikų bažnyčia – dviprasmiški... Vulture vaidmuo kryžiaus žygių metu tapo esminiu. Ne tik legendose pasakojama, bet ir rasta įrodymų, kad čia buvo ir apsistodavo riteriai, ketinantys išvykti į Šventąją Žemę.

 

Frydrichas II, stiprindamas savo gynybinę sistemą, kūrė labai efektyvų pilių, tvirtovių ir gynybinių atramų tinklą, pastatytą ant Monte Vulture kalvų. Viena jo paties mėgstamiausių tvirtovių buvo Lagopesole, išsiskirianti tipiška normanų struktūra, muzikai skirtu kambariu, impozantišku vidiniu bokštu ir koplyčia, kurios viduje yra freskos fragmentas, vaizduojantis kryžiuotį maldoje.

 

Bazilikata žymi pamaldumu ir ryškiomis religinėmis apeigomis iki šiol. Turtingos dvasingumu, archeologiniais, istoriniais, meniniais šedevrais, šios teritorijos maistas ir vynas verti ne mažiau dėmesio. Čia šimtmečiais auginamos pistacijos, kaštonai, gaminami sūriai, medus, spaudžiamas aliejus... Tačiau dabar kraštovaizdį neginčijamai valdo Aglianico del Vulture vynmedžiai.

 

Aglianico grape

 

Attilio Scienza iš Milano universiteto, vienas svarbiausių Italijos vynuogių veislių ekspertų, mano, kad Aglianico pavadinimas kilęs nuo ispaniškojo žodžio „llano“, kadangi tai yra laukinė, miškų pakraščiuose augusi ir vėliau vietinių prijaukinta „lygumų vynuogė“. Šis jo įsitikinamas remiasi tuo, kad iki XVI amžiaus, po Ispanijos viešpatavimo Pietų Italijoje XV amžiuje, nebuvo apie ją jokių įrašų. Pirmą kartą Aglianico pavadinimas minimas 1520 m. dokumente.

 

Kitų įsitikinimu Aglianico laikoma viena seniausių Italijos vynuogių veislių ir, nors apie ją išliko nedaug rašytinių dokumentų, šiam įsitikinimui paremti užtektų teiginio, kad veislės pavadinimas nurodo jos graikiškąją kilmę, kadangi „ellanico“ reiškia „heleniškas“.

 

Šiuo metu Italijos nacionaliniame vynuogių veislių registre įrašytos trys Aglianico nominacijos: dvi iš jų auginamos Kampanijos regione – Taurasi ir Taburno, bet pati svarbiausia – Aglianico del Vulture, auginama Bazilikatoje.

 

Aglianico vynuogė, taip kaip Merlot ar Cabernet Sauvignon, sugeba išsaugoti savo tapatybę kur bebutų auginama – jai būdingi niuansai lengvai atpažįstami taurėje. Aglianico vynai, grakščių ir tvirtų taninų, Italijoje nuo devintojo dešimtmečio pabaigos pagarbiai vadinami rafinuotais "Pietų Barolo" vynais.

 

Aglianico del Vulture vynuogė reikalauja itin daug darbo ir priežiūros. Palaiminta stora odele, ji lėtai auga ir dosniai bręsta, kartais net iki lapkričio mėnesio. Kalvotuose Monte Vulture užgesusio ugnikalnio šlaituose, Barile gyvenvietės vynuogynai yra vieni iš aukščiausiai esančių ir seniausių šioje teritorijoje.

 


Bendrinti šį įrašą



Naujesnis įrašas →