„Aglianico“ vynuogė

Paskelbė Gintautas Bertasius

Aglianico grape

 

Bazilikatapaslaptinga, net mistiška, ir romantiška, ir aistringa, svetinga, išlikusi autentiška Italijos pietuose ir visada buvusi itin svarbiu stoties tašku, žmonių ir kultūrų susitikimo vieta keliaujantiems Viduržemio jūra...

 

Pirmą kartą Basilikatos vietovardis minimas maždaug X a. Šio pavadinimo kilmė dažnai siejama su graikiškuoju terminu „Basilikos“, kuriuo buvo vadinami Bizantijos valdovai.

 

847 m. padalijus longobardų Benevento kunigaikštystę, ši teritorija tapo autonominės Salerno kunigaikštystės dalimi, o 968 m., kai ją užkariavo Bizantija, buvo įkurta Lukanija. 1059 m. teritoriją užkariavus normanams, Melfis tapo viena iš karališkosios valdžios būstinių, priklausaunčių Neapolio karalystei. XI a. bėgyje ši teritorija buvo nuolat frakcionuojama.

 

1186 m. Sicilijos karalystės sosto įpėdinė Konstanca vedė Šventosios Romos imperijos imperatorių Henriką VI Štaufeną... Jų sūnus Frydrichas II, dar vadinamas „Stupor Mundi“, pasaulio stebuklu, buvo Sicilijos ir Jeruzalės karalius bei Šventosios Romos imperijos imperatorius. Jis taip pat buvo vienas reprezentatyviausių Sicilijos poetinės mokyklos, kurią pats sukūrė, rašytojų. Kūrė pietų Italijos liaudies kalba. Mecenatas, mėgstantis apsupti save rašytojais, poetais, filosofais, mokslininkais, jis prisidėjo prie italų literatūros gimimo. Teigiama, kad jis kalbėjo devyniomis kalbomis, įskaitant lotynų, siciliečių, vokiečių, prancūzų, graikų ir arabų, ir rašė septyniomis. Palankiai vertino Salerno medicinos mokyklą, 1224 m. įkūrė Neapolio universitetą. Besąlygiškai mylėjo Vulture, savo mėgstamiausią atostogų vietą, kurioje sėmėsi įkvėpimo rankraščiams, o Melfije 1231 m. išleido plačiausią ir išsamiausią viduramžių įstatymų kodeksą, konstituciją, kurioje išdėstė valdžios principus, kurie tuometiniame kontekste atrodė novatoriški, o santykiai su katalikų bažnyčia taip ir išliko dviprasmiškais...

 

Frydrichas II buvo ekstravagantiškas, niekino to meto socialines konvencijas, tokias kaip vasalatų represijas ar riteriškos garbės sampratą. Tai skatino kai kurių jo sąjungininkų nepasitikėjimą jo politiniais ketinimais. Istorikiškai Frydrichas II vertinamas kaip monarchas, savo siekiais išgyvenęs renesanso laikus prieš Renesansą. Tie, kurie vadovaujasi Bažnyčios įsitikinimais jį kvalifikavuoja antikrikščionišku... Frydrichas II tvirtino, kad Šventosios Romos imperijos imperatorius yra teisėtas Romos imperatorių įpėdinis, o tai kirtosi su popiežiaus pretenzija, kad jis privalo paklusti Bažnyčiai.

 

Frydrichas II, stiprindamas gynybinę sistemą, kūrė labai efektyvų pilių, tvirtovių ir gynybinių atramų tinklą, pastatytą ant Monte Vulture kalvų. Viena jo paties mėgstamiausių tvirtovių buvo Lagopesole, išsiskirianti tipiška normanų struktūra, muzikai skirtu kambariu, impozantišku vidiniu bokštu ir koplyčia, kurios viduje yra freskos fragmentas, vaizduojantis kryžiuotį maldoje.

 

Apie poetą Dante Alighieri, kilusį iš Florencijos, išsilavinimą žinoma labai mažai, nors daroma prielaida, kad jis buvo savamokslis, kai Sicilijos poetinė mokykla patraukė jo dėmesį... Reikia turėti omenyje, kad žlugus Šventosios Romos imperijai, likusių keliolikos regioninių valstybių kalba skyrėsi, bendravimas ir susisiekimas tarp jų buvo įveikiamas, bet sudėtingai.

 

Turtingos dvasingumu, archeologiniais, istoriniais, meniniais šedevrais, šios teritorijos maistas ir vynas verti ne mažiau dėmesio. Čia šimtmečiais auginamos pistacijos, kaštonai, gaminami sūriai, medus, spaudžiamas aliejus... Kraštovaizdį dabar neginčijamai valdo Aglianico del Vulture vynmedžiai.

 

Attilio Scienza, vienas svarbiausių Italijos vynuogių veislių ekspertų, dėstantis Milano universitete, mano, kad Aglianico pavadinimas kilęs nuo ispaniškojo žodžio „llano“, kadangi tai yra laukinė, miškų pakraščiuose augusi ir tik vėliau prijaukinta „lygumų vynuogė“. Šis jo įsitikinamas remiasi tuo, kad iki XVI amžiaus, po Ispanijos viešpatavimo pietų Italijoje XV amžiuje, nebuvo apie ją jokių įrašų. Pirmą kartą Aglianico pavadinimas minimas 1520 m. dokumente.

 

Kitų įsitikinimu Aglianico laikoma viena seniausių Italijos vynuogių veislių ir, nors apie ją išliko nedaug rašytinių dokumentų, šiam įsitikinimui paremti užtektų teiginio, kad veislės pavadinimas nurodo jos graikiškąją kilmę, kadangi „ellanico“ reiškia „heleniškas“.

 

Aglianico vynuogė, taip kaip Merlot ar Cabernet Sauvignon, sugeba išsaugoti savo tapatybę kur bebūtų auginama – jai būdingi niuansai lengvai atpažįstami taurėje. Aglianico vynai, grakščių ir tvirtų taninų, Italijoje nuo devintojo dešimtmečio pabaigos pagarbiai vadinami rafinuotais "Pietų Barolo" vynais.

 

Šiuo metu Italijos nacionaliniame vynuogių veislių registre įrašytos trys Aglianico nominacijos: dvi iš jų auginamos Kampanijos regione – Taurasi ir Taburno, o pati svarbiausia – Aglianico del Vulture, auginama Bazilikatoje.

 

Aglianico del Vulture vynuogė reikalauja itin daug darbo ir priežiūros. Palaiminta stora odele, ji lėtai auga ir dosniai bręsta, kartais net iki lapkričio mėnesio. Kalvotuose Monte Vulture užgesusio ugnikalnio šlaituose, Barile gyvenvietės vynuogynai yra vieni iš aukščiausiai esančių ir seniausių šioje teritorijoje.

 


Bendrinti šį įrašą



Naujesnis įrašas →